Val Thorens

Išskridau pas prancūzus, pačekinti, kaip lenta slysta per alpes. Po pirmos dienos turėčiau pastebėti, kad gėdą dėl kartografinio kretinizmo, ištikusią pasiklydus trasose, puikiai nuslopina šiltas prancūziškas batonas su šaltu pienu ir vaizdu į alpes.

Alpės… oj tos alpės su savo pietietiška saule, tuščiais keltuvais, trasomis, kurių per vieną dieną visų išbandyti nespėji ir viešbučiu, kurio durys išeina į keltuvą, o langai į kalnus.

Lyginant su Jasna, Val Thorens yra kurortas, su kurorto atmosfera.  Jasnoje tokios nėra. Gal tai dėl saulės ir erdvės, gal dėl žmonių, o gal dėl to, kad prie keltuvų nereikia grūstis eilėse? Bet už tai Slovakijoje geresnės juodos trasos :) Čia juodų mažai, jos trumpos ir nuskustu sniegu.

Kadangi išsipakavus paaiškėjo, kad netbooko pakrovėjas liko namuose, šis įrašas išvys pasaulį gerokai kelionei pasibaigus.

Update 2009.01.21: P.s. žemiau sekantį prierašą darau post faktum, todėl galiu paminėti, kad už lango žvelgiančio į alpes, taip pat buvo ir budėjimo stotis, prie kurios visą naktį dūzginosi sniegomobiliai, o lango uždaryti nebuvo galima, nes kambary nežmoniškai karšta :) Vienžo – tobula niekada nebūna.

Trumpai apie Val Thorens. Tai yra vienas iš daugelio trijų slėnių kurortų, esantis greta Les Menuires ir Orelle. Kitų nevardinsiu, nes nieko apie juos nežinau. Pagal trasų skaičių šita vieta kol kas mano patirtyje konkurentų neturi, pa gal pačias trasas, taip pat užima vieną pirmaujančių vietų. Gausu trasų tinkamų tiek pradedantiems, tiek patyrusiems yra snow parkas mėgstantiems pašokinėt. Kiek susidūriau, aptarnavimas buvo puikus. Miestelyje yra keletas parduotuvėlių, beje visas verta aplankyti, nes kai kurių produktų kainos gali skirtis iki 3 kartų.

Jeigu važiuosite, būtinai pasiimkite knygų ir filmų, nes apart slidinėjimo čia nelabai yra ką veikti. Tiesa, yra trasa haikinghui, kuria galima sukarti gero pusdienio maršrutą. Verta pasiimti fotiką. Mėgstantiems naktinį fotografavimą tūrėtų labai patikti naktinis kalno apšvietimas, naktimis pasitaiko grupelių nuo kalno besileidžiančių su fakelais ar ciklopais, nuotraukos turėtų būti įspūdingos.

Jasna. Antroji diena.

Kaip, tarėm, taip ir padarėm. Antrą dieną patraukėm kalnan prieš jo atidarymą. Nauvuoliai… Dar nepradėjus dirbti keltuvams, visos stovėjimo aišktelės esančios 5 km. spinduliu nuo trasų jau buvo užimtos :) Vietos gavome tik pačioje tolimiausioje iš kurios teko laukti ski buso.

Kaip ir reikėjo tikėtis, sausio antrąją visi atsipaipaliojo ir patraukė ant kalno. Dar nebuvau matęs tokio ilgio eilių prie keltuvo… VISŲ KELTUVŲ.

Čia vaizdelis daug maž iš eilės vidurio.

Mąstėm mąstėm, kaip čia strategiškai išvengti 20 min. laukimo ir sugalvojom, kad reikia eiti į patį durniausią keltuvą, pačioj stačiausioj trasoj. Jup – tokį radom. Greituminį bugelį, kurio sugeba keltis tik slidininkai ir uber-kieti snowborderiai. Ten ir prasitrynėm visą likusį laiką. Kilimas tokiu greičiu buvo beveik toks pat efektingas, kaip ir nusileidimas :) O ypač nusileidimas  prieš savo valią, nuo bugelio vidurio :D

Ryt važiuosim valanda iki keltuvų darbo pradžios.

Ech, nors vaizdeliai nuo viršūnės ne ką mažiau gražūs negu vakar, bet blyn… 60 eurų už 2 dienų ski pasą… Cum’on? Slovakai… apsiraminkit biškį. O be to, prikaupiau ryžto ir perku savo lentą, bo už nuomą kasdien mokėti dvam jevrų – širdis plyšta.

Bet kalnai vis vien gražūs :P

Jasna! Ahoi.

Su didžiu gailesčiu, kad neteks pasigėrėti 5-ių limų vertės lazerių ir fejerverkų spektakliu, nusprendėme, kad naujuosius ’09 vis tik bus geriau sutikti kur nors lenkijos ruralinėje zonoje, pusiaukelėje į žemuosius Slovakijos tatrus. Kaip ne kaip, jei jau kur nors tūnoti 4 dienas, tai geriau tūnoti jas ant kalno.

Kaip įprasta, kalnuosna patraukėme vakarop. Be didesnių nuotykių kirtome lyg kokią kerpę išsikerojusią Lenkiją ir rytą pasitikome kalnuose. Pradžioje buvo gaila tų 12 valandų važiavimo, bet paskui įprasminau jas permąstydamas savo gyvenimo vertybes ir artimiausius tikslus. Kažkokiu mistiniu būdu, vairavimui neprireikė anei vieno puodelio kavos.

Tikriausiai pirmą kartą išvažiuodamas nepasiėmiau fotoaparato, kaip ir reikėjo tikėtis, tik pradėjus brėkšti palei nosį pradėjo maskatuotis gazelkos ir ne po vieną, o ištisais spiečiais. Šaudžiau jas su telefotonokija.

Sumokėję milijoną eurų už lentų nuomą (17 e) ir pasus (19 e), Jasnoje užsikorėme į patį viršų. Subinės, nuomininkai sumontavo lentą dešinei kojai, tai apturėjau džiaugsmą viršūnėje ieškoti atsuktuvo ar kažko panašaus, kuo galėčiau apsukt apkaustus. Kalbant apie nuomą, didžiam mano nustebimui, per 15 m. viena nuo kitos esančiose trobelėse lentos su batais kaina gali vyrauti nuo 20 iki 13 e.

Kaip ten bebūtų, pamiršau visas negandas, kai pamačiau, kas per vaizdai atsiveria iš dangaus.

Jau šimtą metų neprisimenu po kojomis taip girgždančio sniego ir jausmo, kai nosį gelia nuo speigo, o aplinkui vien sniegas. Nuo žvarbaus vėjo teko gelbėtis natūraliose Gaudžio architektūros poliarinės stoties reprodukcijose.

Kildamas niekaip nesupratau, kodėl šios vietos atrodo tokios pažįstamos. Tik vėliau prisiminiau, kad pavasarį į šitą paveikslėlį įsikabaroti pėsčiomis su manta užtrukome gerą pusdienį. Bijau sumeluoti, bet pasiknisęs, rasčiau tą patį vaizdelį be sniego :)

I togo, trasos tinkamos reabilituotis po pavažinėjimo į duobę pas latviešus. Čia jau gali sustoti vidury trasos pasilsėti nuo leidimosi, o ne nuo tampymosi aukštyn žemyn :P

Reik eit miegot, bo trasis atsidaro 8:30, reiks atidirbinėt :)

Keli pastebėjimai:

• Atvažiuoti su dyzeliniu opel astra caravan nuo Lietuvos sienos iki Liptovsky Mykulaš reikia lygiai vieno bako kuro.
• Nedidelius apsikandžiojimus grupės viduje puikiai užmurko grupinė ekstazė.
• Slovakai turi teisingą požiūrį į darbą – sausio 1 nedirba nei vienas supermarketas, o degalinės pradeda dirbti tik nuo pietų.
• Sausio 1 žminių yra, bet tikrai ne tragiškai daug.
• Oro temperatūra svyruoja apie -10.

Žagarkalns

Pasirodo norint turėti slidinėjimo kurortą, visai nereikia turėti kalnų, užtenka išsikasti pakankamai gilią duobę. Kaip kad ir padarė braliukai latviešai Žagarkalnyje. ;P Na bent jau toks įspūdis susidaro, kai trasos nukreiptos viena į kitą sudarydamos V formą.

1 pav. Duobė, kuria zirga galvas naudoja slidinėjimui

Kaip matote nuotraukoje, Žagarkalnio duobės gylis – apie porą šimtų metrų, to pasekoje leidimasis trunka ~ 15 sek., užkilimas apie 3 minutes. Sniego sočiai ir tuo nuolat rūpinasi 6 patrankos. 26 d. veikė 2 trasos, 27 sniego buvo pripūsta jau trijose, o perspektyvoje matėsi ir 4 trasa.

Trasos atrodo kažkas tarp mėlynos ir raudonos. Vienoje trasoje veikia 2 keltuvai, todėl eilių beveik nėra.

Nors ir esu lentos lama, iš nuobodulio, jau po valandos pradeda kirbėti velniukas daryti kažką snieglenčių parke. Netgi pabandžiau pašokinėt nuo tramplino… ir kokius 5 cm net ir pašokau ;p

Apibendrinant – kelionė verta to. Pora dienų ant Žagarkalnio – tinkamas apšilimas prieš kažką rimtesnio arba galimybė nebrangiai pradėti išsinuomojant instruktorių pigiau negu austriškom, itališkom ar pranciziškom kainom.

Infrastruktūrą latviešai susitvarkė neblogai, aplinkui yra keletas poilsio namų, kur nakties kaina vyrauoja nuo 25 iki 50 latų už dvivietį kambarį. Keltuvų yra pakankamai, sniego taip pat. Nuomos punkte snieglentės ir batai ne super kokybės ir nepirmos jaunystės, bet jie YRA :), kas jau nėra blogai.

 

Sumoje 3 dienų kelionės sąmata tokia:

1. Maistas – nemokamai, tereikia pakeliui nusiaubti tėvų Kalėdinį stalą + 5 LVL alui ir čipsams.
2. Kuras – 170 Lt
3. Gyvenimas – du dviviečiai kambariai, 2 naktimas 100 Latų
4. Ski pasas 5 valandoms – 9 LVL + 1 val. kitą dieną – 4 LVL
5. Lenta ir batai – 8.5 LVL + 1 val. litą dieną 4 LVL (tiksliai nepamenu kiek kainavo vienai valandai, bet daug maž…)
6. Fastum gelis + gera kompanija – neįkainojama.

Viso ~ 320 Lt žmogui, važiuojant keturiese su 1 automobiliu.

Gryno važiavimo iš Vilniaus – apie 5 valandas, įskaitant higienines pertraukėles.

Tiesa taupant laiką, galima važiuoti arčiau – į Milžkalnį, katras yra arčiau sienos, taip sutaupant maž daug 100 km į vieną galą. Jame dar neteko pabuvoti, gal turite atsiliepimų? Ar gal esate aplankę daugiau latviškų kalnų – please, pasidalinkite įspūdžiais.

Tai tiek, linkėjimai!

2 pav. Aphexas po šuolio per trampliką

 

3 pav. Minėtoji neįkainiojama kompanija + 1 vnt. už kadro

Sekmadienio reminiscencija

Truputį apie Romą, truputį apie Vatikaną… Ta proga, kad vakar buvo geras sekmadienis :)

O pabaigai, turiu žinių laukiantiems Senio Šalčio: jis mirė, guli Vatikane, nuskustas ir romus.

Apie kraują

Turėčiau pastebėti, kad atidavinėjant kraują vienas įdomiausių potyrių – jausti kūno temperatūros šlangelę besiliečiančią prie rankos. Vienas iš gyvo organizmo identifikavimo požymių – jo temperatūra, todėl atrodo lyg tas daiktas būtų gyvas.

Tiek davimo metu, tiek po jo savijauta labai mažai nukrypsta nuo įprastų normų, o jei kompanija pasimaišo nebloga, tai gaunasi visai geras teminis hengeraundas.

Tęsiant kraujo tematiką ir prisimenant Romą… Vaizdelis iš parko:

Gero apetito :D

p.s. kalbant apie mokamos donorystės kontingentą – Jūs nenorėtumėte žinoti, kieno kraują jums supila… Nenustebkite, jei po perpilimo patirsite netikėtų pojūčių.

Pietesnio vairavimo ypatumai

Niekaip nesuprantu, kaip Italai sugeba parvažiuoti namo nesudaužę savo mažų mielų automobiliukų. Kelio žymėjimo juostos tikriausiai skirtos tik užsieničiams, kad visiškai nepasimestų tame chaose, kuris čia vyksta, o dešinės rankos taisyklę galima laisvai pervadinti į motorolerio taisyklę, nes jiems negalioja jokios taisyklės.

Einant į “darbą” užmačiau situaciją, kaip siauroje gatvelėje vienas priešais kitą sustoję, neprasilenkdami, emocingieji Romos gyventojai, lipa iš mašinų ir lieja jausmus vienas kitam, intensyviai gestikuliuodami rankomis, lyg kokie oratoriai. Emocingai, bet ne piktai! Gražu, kai moki pademonstruoti emocijas, bet neįžeisti oponento.

Pietesnio gyvenimo ypatumai

Roma yra vientisas chaosėlis, kurį sudaro daug daug įvairiausių persimaišiusių detalių. Lyg žiūrėtum į mišrainės bliūdą. Pavyzdžiui nėra čia vienos didelės parduotuvės, kur gali nusipirkti viską, tačiau pilna mažų kioskelių, parduotvyčių, kabakėlių, bulkinukių ar vyninukių. Toje pačioje gatvelėje greta sugyvena nušiuręs tabako bei spaudos kioskelis ir dolce ir gabana parduotuvė. Beje, dolčė gabana čia atrodo prasčiau negu Lelija Lietuvoj, ir apskritai Vilniuje parduotuvės lyginant su Roma yra baisingai prabangios ir sterilios.

Turėčiau pastebėti, kad  pirkti mažoje nušiurusioje parduotuvėlėje yra malonu. Nežinau ar patogu, bet atmosfera gera. Ir prekės liuks :) Pavyzdžiui vaisiai ir daržovės viešbučio prieigose.

Galima įsivaizduoti, kaip atsikėlęs šeštadienio rytą, nusileidi į gatvę, nusiperki pusryčiams mandarinų su lapais, šviežių cukinijų ir alyvuogių.

Keletą pernokusių persimonų už eurą arba cukinijos dydžio  paprikos :)

Tiesa, tą patį perkėlus į Lietuvą, vargu ar pavyktų išgauti analogišką efektą, nes čia pardavėjai linkę bendrauti. Net kvailiausias klausimas sulaukia deramo dėmesio ir pagarbos. Dar pastebėjau, kad  ir paprasčiausius darbus dirbantys žmonės atrodo išdidūs ir inteligentiški, bet kartu yra draugiški ir rūpestingi.

Asmeninis transportas Romoje

Romiečiai važinėja kibiriukuose su ratukais, kuriuos vadina automobiliais…

 

O jei ne kibiriuke, tai ant mopedo, kurių čia spiečiais. Prie vienos sankryžos priskaičiavau 15. Turiu pripažinti, kad mergina ant motorolerio atrodo be galo grakščiai.

Roma

Yepeee, internetas yra kambaryje ir kainuoja tik 5 eurus už 8 valandas. Na bet aš ne apie tai.

Tikriausiai pirmą kartą gyvenime skridau pusę kelio spoksodamas pro iliuminatorių. Tokių vaizdų dar nebuvau matęs… Gal dėl to kad dauguma skrydžių būna naktį, ar tiesiog landšaftas papuola nekoks. Kelias Italijos link – tikrai nuostabus.

Pradedant smulkiais kalniukaičiais.

Pereinant prie rimtesnių.

Ir galų gale baigiant žaliuojančiomis pievomis…

Grįžtant prie uosto – restepka Prahai, už tai, kad padarė nors kiek patogesnius drybsojimui suolus laukimo salėje. Ką ten suolus, ištisi gultai :)

Kadangi sulaukiau grąsinimų skųstis manimi, esu priverstai keliauti apžiūrinėti naktinės Romos.

Linkėjimai.